Įkvepianti ir pamokanti istorija apie didžiausias žmogaus gyvenimo vertybes

 

 

 

 

Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus paėmė penkių litrų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?

 

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

 

Tada jis atidarė džiovintų žirnių pakelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?

 

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

 

Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę.

 

Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo:

 

– Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.

 

Tada iš po stalo jis ištraukė stiklinę vandens ir supylė į stiklainį iki paskutinio lašo pilnai sudrėkindamas smėlį. Studentai nusijuokė.

 

– O dabar, – tarė profesorius, – noriu, kad jūs suprastumėt, jog šis stiklainis yra Jūsų gyvenimas.

 

Akmenys – tai dalykai, kurie yra patys svarbiausi: šeima, sveikata, draugai ir vaikai – viso to dėka, jūsų gyvenimas bus pilnas, net ir tuo atveju, jei visa kita prarasta.

 

Žirniai – tai yra dalykai, kurie tapo Jums gyvenime svarbūs: darbas, namai, automobilis.

 

O smėlis – tai visa kita, kitaip tariant gyvenimo smulkmenos.

 

Jei Jūs pirmiausia užpildysite stiklainį smėliu, nebeliks vietos žirniams ir akmenims. Taip jau yra gyvenime, jei eikvosite visą savo laiką ir energiją smulkmenoms, nebeliks vietos svarbiausiems dalykams.

 

Darykite tai, kas suteikia laimę: žaiskite su vaikais, skirkite laiko sutuoktiniams, susitikite su draugais.

 

Darbui, namų ruošai ar automobilio remontui laiko atsiras visuomet. Užsiimkit pirmiausia akmenimis, tai yra svarbiausi dalykai gyvenime, apibrėžkite savo prioritetus, visa kita – tik smėlis.

 

Tada viena studentė pakėlė ranką ir paklausė profesoriaus:

 

– O kokią reikšmę čia turi vanduo?

 

Profesorius nusišypsojo:

 

– Džiaugiuosi, kad paklausėte apie tai. Sykiu, visu tuo, aš norėjau parodyti ir tai, kad nesvarbu, kiek yra užpildytas Jūsų gyvenimas, visada galima atrasti ir šiek tiek laiko geram poilsiui.

 

 

 

Mano tėtis, kai aš buvau...

4 metų  Mano tėtis moka pasaryti viską.

5 metų  Mano tėtis labai daug visko žino.

6 metų  Mano tėtis stipresnis už tavo tėtį.

8 metų  Mano tėtis žino ne visiškai viską.

10 metų  Seniau, kai tėtis augo, viskas buvo tikrai kitaip.

12 metų  O, tai natūralu.Tėtis apie tai nežino. Jis per senas, kad atsimintų savo vaikystę.

14 metų  Nekreipkite dėmesio į mano tėtį. Jis labai senoviškas.

21 metų  Jis? Dieve mano, jis beviltiškai atsilikęs.

25 metų  Tėtis apie tai šį tą žino, bet jam ir derėtų, nes jis čia jau seniai.

30 metų  Gal reikėtų paklausti tėčio, ką apie tai mano. Be kita ko, jis labiau patyręs.

35 metų  Nepasitarusi su tėčiu nedarau nieko.

40 metų  Įdomu, kaip visa tai būtų sutvarkęs tėtis. Jis buvo toks protingas ir turėjo tiek daug patirties.

50 metų  Bet ką atiduočiau, kad tėtis būtų čia, kad galėčiau aptarti tai su juo. Blogai, kad neįvertinau, koks jis buvo sumanus. Būčiau galėjusi daug ko iš jo išmokti.

 

Ann Landers, Atgaiva sielai. Antras žingsnis, 2001

 

Kad būtum stiprus - būk kaip vanduo. Nėra kliūčių - jis teka; užtvanka - jis sustoja; užtvanka griūva - jis vėl teka; keturkampiame inde jis keturkampis, apvaliame - apvalus. Būdamas toks lankstus jis yra reikalingiausias ir stipriausias iš visų.

                                                                      PAGAL LAODZI

Būk visada teisingas, o ypač su vaiku. Ištesėk jam duotą pažadą, antraip išmokysi jį meluoti.

                      TALMUDAS

 

PAMOKANČIOS ISTORIJOS

 

 

Sūnus: „Tėti, ar galiu tavęs paklausti?“

Tėtis: „Žinoma, sūnau, klausk.“

Sūnus: „Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„O koks tau skirtumas?“, šyptelėjo tėvas.

„Aš tik noriu žinoti, prašau, pasakyk, kiek uždirbi per valandą“, toliau prašė sūnus

Tėtis: „Na, jei jau taip nori… Per valandą uždirbu 20 Lt.“

 „Ach… – nuliūdo sūnus ir nulenkė galvą. – Tėti, gal galėčiau pasiskolinti iš tavęs 10Lt?“
Tėvas pasipiktino! „Jei tu klausi manęs kiek aš uždirbu tik tam, kad galėtum pasiskolint iš manęs pinigų ir nusipirktum dar vieną nelemtą žaislą, tai… Marš į savo kambarį, tu nenaudėli! Pamąstyk apie tai, koks savanaudis esi! Kasdien aš dirbu labai sunkiai, kol uždirbu tokius pinigus!“

Nuliūdęs mažas berniukas suslinko į savo kambarį. Tėvas atsisėdo ir pradėjo dar labiau piktintis dėl tokio vaiko įžūlumo. Kaip jis drįsta klausti tokio klausimo tik tam, kad išpeštų iš manęs pinigų!  Po valandėlės kitos vyras nusiramino ir pradėjo svarstyti: „Galbūt jis nori nusipirkti kažką, ko jam tikrai labai reikia, juk ir pinigų neprašo taip dažnai.“ Vyras atsistojo ir nuėjo prie vaiko kambario durų, atidarė.

Tėtis: „Miegi?“

„Ne, tėti“, sumurmėjo sūnus.

Tėtis: „Aš pamąsčiau… Na… Atsiprašau, manau per smarkiai sureagavau į tavo klausimą. Buvo ilga, sunki diena. Nereikėjo man išlieti viso sukaupto pykčio ant tavęs. Štai, imk, tavo prašyti 10Lt.“

Mažas berniukas sukluso ir kaipmat pakilo nuo lovos su šypsena. „ Ach, ačiū tau Tėti!“

Tada iš po lovos vaikas išsitraukė krepšelį su pinigais. Tėvas vėl pradėjo niršti. Vaikas skaičiavo pinigus. Ir su šypsena pažvelgė į tėvą.

Tėtis: „Kam tau reikėjo tų pinigų, jei tu ir taip jų turi?“

Sūnus: „Nes aš neturėjau užtektinai, bet dabar turiu! Tėti, aš turiu 20 Lt! Ar galėčiau nusipirkti vieną valandą tavo laiko? Prašau, grįžk rytoj valanda anksčiau. Norėčiau su tavimi pavakarieniauti.“
Tėvas sustingo, suspaudė krūtinę, prarado kvapą. Jis apkabino savo sūnų ir nuoširdžiai maldavo atleidimo.
Čia tik trumpas priminimas, kaip gyvenime sunkiai dirbame. Neturėtume leisti laikui kaip smėliui prabėgti pro mūsų pirštus neskyrus jo tiems, kuriuos labiausiai mylime ir branginame. Prisiminkime ir pasidalinkime ta 20 Lt vertės valanda su mums brangiais žmonėmis. Jei rytoj mirtume, įmonė kuriai dirbame galėtų lengvai surasti kitą darbuotoją, o štai šeima ir draugai, jiems mūsų truktų visą likusį gyvenimą. Pamąstykime apie tai, kaip aukojame save darbui ir neaukojame šeimai. Kai kurie dalykai yra tiesiog svarbesni.

Nežinomas autorius

 

•  

 

 

Dovanoti

 

Du vienuoliai augino rožes. Pirmasis gėrėdavosi jų grožiu ir svaigdavo nuo jų aromato.

Antrasis gražiausias rožes skindavo ir dovanodavo praeiviams.

-         Ką tu darai? – pyko pirmasis. – Kaip gali atsisakyti džiaugsmo, kurį tau teikia rožės ir švelnūs jų kvapai?

-         Rožių aromatas lieka rankose to, kuris jas dovanoja kitiems, ramiai atsakė antrasis vienuolis.

 

Dovanoti – tai neišmatuojamas džiaugsmas.O be to dovanodami daug laimime.

 

                                                                Bruno Ferrero

 

Tad dovanokime vieni kitiems šypsenas, gėles, gražius žodžius.